Sumani specializacija sudaro galimybes sustiprinti šalies konkurencingumą, užtikrinti verslo įmonių plėtrą, eksportą, tapti žinomais pasaulinio lygio tiekėjais. Tokia specializacija tampa ypač svarbi mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva, kurios priverstos telkti turimus ribotus išteklius, o ne juos paskirstyti „plonu sluoksniu“ skirtingoms veiklos sritims. Net ir tradicinio sektoriaus įmonės gali rasti nišą konkrečioje srityje ir sustiprinti konkurencinį pranašumą. Apie sumanios specializacijos galimybes verslo įmonėms „Laisvoji banga“ eteryje „Žinių ekonomikos forumo“ direktorius Edgaras Leichteris diskutavo su Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekane Monika Petraite ir Kauno technologijos universiteto Verslo strategijos instituto profesoriumi Giedriumi Jucevičiumi.

„Sumanios specializacijos idėja atsirado todėl, kad Europa, siekdama efektyviai konkuruoti su kylančiomis naujomis valstybėmis, tokiomis kaip Kinija ar Indija, labai aiškiai suvokė, kad privalo koncentruoti pastangas į apsibrėžtas prioritetines sritis. Iškeltas klausimas, ar kiekvienai šaliai geriau investuoti šiek tiek į biotechnologijas, šiek tiek į informacines technologijas, ar verčiau susikoncentruoti ties keliomis, tegu ir nišinėmis, sritimis, kuriose galima tikėtis pasaulinio lygio unikalumo ir lyderystės“, - sako Monika Petraitė.

Giedrius Jucevičius atkreipia dėmesį, kad „sumani specializacija“ yra gana naujas ekspertų ratuose susiformavęs terminas, kurio atsiradimas sąlygotas realios skirtingų šalių praktikos. Mažesnės šalys nėra pajėgios būti vienodai sėkmingos visose veiklos srityse ir tokių šalių Europos ekonomikos žemėlapyje yra dauguma, ne išimtis ir Lietuva. Lietuvos atveju, esame priversti atsakyti į klausimą, ar turėsime truputį bio-, nano-, info technologijų, ar vis dėlto nukreipsime savo investicijas į tas sritis, kuriose jau turime tam tikrą įdirbį ir praturtinsime pažangiausiomis technologijomis jau esamas kompetencijas, kurios neišgyventų pasaulinės konkurencijos sąlygomis, jeigu nebūtų naujų technologijų indėlio.

Verslininkai – sumanios specializacijos formuotojai

„Sumanios specializacijos idėja yra ta, kad reikia investuoti ne tik į bendrą mokslo ir technologijų plėtrą, bet paskatinti verslą būti inovatyviais sumanios specializacijos lyderiais ir formuotojais. Šiuo atveju, nuo valstybės aktyviai formuojamos inovacijų politikos iniciatyva turėtų būti perleista būtent verslininkams, tačiau ne bet kokiose, o aiškią pridėtinę vertę kuriančiose srityse. Pavyzdžiui, Izraelis kaip sumanios specializacijos kryptį pasirinko ne tik mediciną, bet labai konkrečias tris ligas, į kurias koncentruoja pastangas – Alzhaimeris, depresija ir priklausomybės“, - akcentuoja M. Petraitė. Savo ruožtu G. Jucevičius pastebi, kad „sumani specializacija“ yra tarsi tarpinio kelio paieška tarp dviejų tradicinių polių pramonės konkurencingumo politikoje – valstybės ir rinkos. Valstybė atiduoda iniciatyvą į verslininkų-antreprenerių rankas ir vėliau jų veiklos pagrindu prioritetizuoja remtinas technologinės veiklos sritis. Taigi tokios specializacijos sėkmė priklauso tiek nuo verslininkų, tiek nuo valstybės institucijų sumanių pasirinkimų.

Kaip sumani specializacija liečia konkretų verslą, kuris nėra globalus, eksportuojantis, labiau atstovaujantis tradicinės pramonės sektorių? Ar tai reiškia, kad šios įmonės yra gale ir jos niekada nepasivys kitų, ar tai kaip tik yra motyvacija ieškoti savo tradiciniuose sektoriuose naujų krypčių? G. Jucevičius teigia, kad yra nemažai pavyzdžių, kai tradicinio sektoriaus įmonės randa sėkmingą nišą, papildydamos savo tradicines kompetencijas naujosiomis technologijomis. Pavyzdys – Suomijos kompanija, kuri batų versle įdiegė trijų dimensijų kojos skenavimo procesą ir sukūrė iš esmės visiškai naują verslo modelį, kai atėjus į batų parduotuvę, klientams pateikiama 20 modelių, pagal kliento kojos išmatavimus pasiuvami batai ir pristatomi į namus.

„Mąstant apie sumanią specializaciją, pirmi klausimai turėtų būti susiję su konkrečių problemų sprendimais. Lietuvai vertėtų atkreipti dėmesį į tokias sritis kaip atsinaujinanti energija, sveikas ir saugus maistas, nes tam turime pakankamai gerus pagrindus. Galima akcentuoti, pavyzdžiui, specifines žemės ūkio kultūras ar gyvulininkystės sritis. Lietuva šiandien pasauliui dar nėra pasakiusi, kad esame stipri šalis, kuri kuria puikias saugaus ir sveiko maisto technologijas. Mūsų šalis taip pat garsėja kaip didelių geoterminių išteklių šalis ir tai yra pagrindas kurti šiuolaikines energetikos technologijas bei vystyti susijusio verslo specializaciją“, - sako M. Petraitė.

M. Petraitė pabrėžia, kad nebūtina būti labai dideliu, kad galėtum spręsti šalies ar pasaulinio lygio problemas. Sumani specializacija leidžia mums mąstyti apie savo nišos ieškojimą globaliose problemose ir savitai prisidėti sprendžiant didelės problemos mažą gabaliuką. Būtent tai sudarytų galimybes įmonėms tapti globaliais eksportuotojais, kartu užimti unikalią poziciją su savo žiniomis ir gebėjimais, būti matomais.

Daugiau apie sumanią specializaciją radijo „Laisvoji banga“ laidoje „Sprendimų metas“.

 

Tikriausiai ne vienam kosmosas ir kosminės technologijos asocijuojasi su neaprėpiamomis kosmoso platybėmis, kosminiais laivais ir palydovais, skafandrais. Tai atrodo taip tolima ir mažai ką turi bendro su kasdienybe. Tačiau šiandien kosmoso sektorius peržengia tradicines ribas ir intensyviai skverbiasi į kasdienį žmonių gyvenimą.

Didžiausias kosminių technologijų indėlis jaučiamas telekomunikacijų, vietos nustatymo (palydovinės navigacijos), Žemės stebėjimo srityse (klimato kaita, gamtos išteklių stebėjimas ir analizė, vandens, miškų priežiūra). Galima net pastebėti, kad kosminės technologijos visiškai nusileido ant žemės. Taigi kas bendro tarp kosmoso ir žemės ūkio?

„Yra nemažai kosminių technologijų panaudojimo žemės ūkio sektoriuje galimybių. Tai geografinės pozicionavimo sistemos, detali žemėlapių ir palydovinių vaizdų analizė, kuri naudojama būsimo derliaus modeliavimui bei pasėlių racionaliam išdėstymui pagal dirvožemio savybes. Kosminės technologijos leidžia vystyti precizinį ūkininkavimą, kai, atsižvelgiant į pasėlių būklę, planuojamą derlingumą, piktžolių, kenkėjų ir ligų paplitimą, reljefą, sudaromi optimalaus pasėlių tręšimo ir apsaugos planai (labai derlingi pasėlių plotai tręšiami mažiau arba visai netręšiami, mažai derlingi – tręšiami daugiau)“, - pasakoja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius Zenonas Dabkevičius.

 

• Seminaro programa